Atsimenu kai atrodo visai nesenai tramdžiau skruostais byrančias ašaras, suprasdama, kad niekad nebebus taip, kaip buvo.. Tą kart skaudėjo. Labai. Bet laikui bėgant pradėjau sveikti, kol atrodo jau buvau pradėjusi jausti tą tuštuma viduje, kurios buvau taip išsiilgusi. Bet likimas man atsiuntė dar vieną išbandymą.. TAS žmogus grįžo pas mane, nepaisant 2 mėnesių tylos ir viso to skausmo kurį man sukėlė. Prisipažinsiu, suspurdėjo širdutė pamačiusi jo numerį telefono ekrane o ir rankos nežinau kodėl, bet pradėjo drebėti, nesugebėjau užmigti vis klausdama savęs "Na ir kodėl tu grįžai būtent tada, kai aš tau pradėjau nieko nejausti..?" Mano gyvenime vėl atsirado painiava,abejonės, prisiminimai,kurie turėjo likti praeitį..

Tiesą sakant aš jam nei atleidau, nei pamiršau, tiesiog apsimečiau,kad viskas yra gerai, juk kitaip ir būti negali.. Tačiau žvėriškai skaudėjo kai žiūrėjau jam į akis ir nieko nebejutau, nieko kas kažkada suvirpindavo mano siela, tik tuštuma, mintys sukosi ratu ir nesugebėjau suprasti kam visą tai,kam grįžti, kodėl..?

Viskas pasidarė per daug sudėtinga, gyvenimo ironija "Kai reikia žmogaus, jo nėra, kai jis susiprotėja ir grįžta, supranti, kad visai ne to tau reikėjo.." Juokinga, bet tokia tiesą.