It maži vaikai kažkada žvelgėme į vienas kitą,atrodo jautėmės užtikrinti dėl savo jausmų, nors garsiai apie tai niekada neprasitarėm, tik širdis išdavikė niekada ramiai neplakė jam liečiant mane, o ir rankos pradėdavo drebėti. Vienas kito akyse matėm dalelę laimės, jautėme pilnatves jausmą. Atrodo daugiau nieko ir nereikėjo. Bet nemokėjom vertinti vienas kito, tų akimirkų, nors puikiai žinojom ką reiškia prarasti artimą žmogų. Abu buvom pilni principu, bėgant laikui abu pasidarėme per daug išdidus, nors slapta eidavom dėl vienas kito iš proto. Ilgėjomės, nors dažniau apsimesdavom, kad nepasiilgom, nenorėjom vienas kito akyse pasirodyt silpni. Mes buvom bailiai, bijojome likti įskaudinti, nors ankščiau ar vėliau skausmas vistiek ateina, prisiminimai, supratimas, kad daugiau to nebebus, ilgesys, visa tai šiuo metu yra mano galvoje. Tikiu, kad ir jis pagalvoja apie tai kaip buvo gera ankščiau ir ,kad pats padėjo tašką mūsų istorijoje, nesusimąstęs,kad nuo visko taip paprastai nepabėgsi. Jis uždarė duris į savo gyvenimą, aš kaip atsaką uždariau savąsias. Istorija baigta. Belieka spjauti į viska and move on.