Kiek kartų aš ėjau pro tas vietas kur tu laukdavai manęs, kiek kartų sėdėjau ant tų suoliuku parke kur sėdėdavom apsikabinę mes, kiek kartų rašiau tau žinutes ir tą pačia minutę jas ištryndavau, o kai viena nelemta žinutė pasiekė tave, išgirdus tavo balsą, viduje pradėjau isteriškai klykti, o ašaros pradėjo bėgti upeliais, kiek kartų aš ilgėjausi tavęs taip,kad net skaudėjo,kiek kartų graužiau save, kiek kartų nesugebėjau išbristi iš svajonių pasaulio, kiek kartų aš tikėjausi, kiek kartų aš rūkiau, tam, kad pamirščiau, kiek kartų verkiau suklupusi ant žemės, kiek kartų aš gailėjausi, kiek kartų aš bandžiau tave pamiršti.. Begalybe, nesuskaičiuojama, tūkstančius kartu, aš pati suteikdavau sau skausmą, pati naktimis plakdavau save kaip įmanydama, pati mielu noru kritau į skausmo duobę, pati esu viso to kaltininkė..

O ir nuoširdžiai šypsotis nebemoku, o ir apsimesti,kad viskas gerai man pasidaro pernelyg sunki užduotis,o ir pati savo noru vis dažniau sugrįžtu į praeiti, vis dažniau pasineriu į prisiminimus, vis dažniau ir dažniau sau sukeliu skausmą. Stengiuosi irtis į priekį, bet net ir tai man kartais pasidaro per sunku, vis atsimušu į kažką.

Esu įsitikinus,kad dabar po šitiek laiko, šalia tavęs stovi kita mergina, ir nors skaudu būna suvokti, kad tu eini į priekį, kol aš vis dar nesugebu atsiplėši nuo praeities, nuo tavęs.. Vien tik tavo dėka aš supratau daugybę dalyku ir,kad tik aš pati esu sau ramstis,aš pamažu atrandu stimulą judėti į priekį, tiesiog viskas laikina, ir sunkiausia būna tiems kurie su tuo nesusitaiko.. Pati savo noru įkritau į duobę, pati savo noru ir išlipsiu, pati ir išsilaižysiu žaizdas,velniop viską.