Viską atsimenu taip lyg tai būtų įvykę vakar, prisiminimai vis dar nepalieka manęs, neapleidžia noras matyti jį savo akiratį vis dažniau ir dažniau, kaip vaikiną arba bent jau kaip geriausią draugą. Nes kuo toliau tuo labiau pastebiu, kad tas statusas pradeda nieko nereikšti. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila mes nei "geriausi draugai" nei ''pora''. Mes tiesiog "draugai", gal geri gal nelabai, nežinau. Keistą bet galiu drąsiai sakyti, kad viskas praeina, su laiku, bet praeina. Pradžioje atrodo lyg pasaka,lyg ir galėtum jaustis ypatingą TAM žmogui, tuo metu net nepagalvoji, kad viso to neliks. O po to prisimeni ir mastai o gerai man žmonės sakė.. Dabar mes it seni pažįstami, parašom, pasidomim, lyg ir susimatyt norėtumėm, bet nieko daugiau. Apsimetam, kad nelaukiam to susitikimo, kad rašom viens kitam vien dėl to, kad nenorim pasirodyt nemandagūs,kad tiesiog stumiam laiką.. Keistą, bet pradedu prie to priprasti, gal taip ir geriau, juk nemažai laiko praėjo, daug kas pasikeitė. O aš ir toliau gyvenu, šypsausi, apsimetu, kad netrūkstą,nepasiilgstu, kad viskas tik iš mandagumo.. Ir vis sau kartoju, kad jis tikrai nesužinos kas dedasi mano širdyje, kai prisimenu kiekvieną momentą praleistą kartu.