Aš dievinu, dievinu VISKĄ! Įsimylėjau iš naujo šį gyvenimą. Įsimylėjau iš naujo draugus, pamilau mokyklą, išmokau pakęsti priešus. Ir dabar, prisimenu senus, gerus laikus, tą vasarą, kai kiekvieną vakarą tyliai tyliai, arba labai triukšmingai leisdavau vakarus su pačiais pačiausiais.

Kas darosi su manimi?? Keistas jausmas. Šiandien, kai esu tokia laiminga, išsišiepusi „nuo vienos ausies iki kitos“, mokykloje priėjo mergaitė ir manęs paklausė : o gal tu įsimylėjai kokį berniuką?

Keista, bet ne. Aš jį baigiu pamiršti, kuo toliau, tuo labiau mintys klaidžioja toliau nuo jo, nes supratau :Man dar ne laikas vėl mylėti.

Todėl, ne, aš neįsimylėjau. Bet man patinka visa tai. Džiaugtis gyvenimu, ir brangint šį laikotarpį idealiausias dalykas. Užtenka verkt dėl nepasisekusios meilės, dėl tos pačios rutinos mokykloje. Keisk gyvenimą, o su gyvenimu keiskis ir pats. Įsimylėk sunkų rytą, pamilk kelią į mokyklą, su džiaugsmu eik į pamokas, o jei neįstengsi pakęsti priešų, tiesiog parodyk – kad šiuo metu tu gyveni puikiai. Neverk dėl papildomų kilogramų, nelygios veido odos, kreivų dantų, ar kelių spuogų. Priimk ir mylėk save tokį koks tu esi, nes pirma reikia gerbti save, jei nori, kad gerbtų tave ir kiti.

Ir vertinkit, melodramų fanės, mane neigiamai, kad neradot čia meilės, ar liūdnos pabaigos. Užtenka verkti, metas gyventi.

Saldžių, saldžių, saldžių!