Kodėl mes bandome apgauti jausmus? Širdis juk viską žino.

Kodėl aš vis nesugebu jam pasakyti. Pasakyti, kad dar vis užsilikę prisiminimai tai meilė? Be jo, viskas kitaip.

Nors ne, taip buvo seniau. Seniau, kaip jo nebūdavo šalia, aš pamiršdavau jo apsikabinimus, kvapą, bučinius, net kaip jis atrodo pamiršdavau. O dabar. Dabar po tiek patirties su juo, tiek išgyvenimų, tiek laimingų ir nelaimingų valandų, aš net nesugebėčiau pamiršti jo eisenos, kvapo, juoko. Žinau ką jis pasakytų kiekvienoje situacijoje. Seniau buvo ne meilė, o tik simpatija, dabar daugiau nei priklausomybė.

Nors taip noriu, ir kiekvieną minutę tikrindama telefoną, laukiu tavo žinučių, bet kartu ir žinau, jog visiška tyla, padės pamiršti. Kad ir kaip badytų širdį šimtais adatų, viskas iškenčiama. Žinai kodėl? Nes tu dviprasmiškas. Kartais būna viskas gerai, kartais atrodo, jog tikrai mane myli, tikrai esu tau reikalinga, ir tada vėl prasideda. Aš vėl prisitraukiu arčiau tavęs, vėl pradedu svajoti, jausti, mylėti, o tu kuo paprasčiausiai sakai : ŠALIN! Trauki nuo savęs, stumi visom keturioms, o paskui vėl susigrąžini.

O dabar tu... Kažkur paklydęs. Nei labai arti nei labai toli. Manai viskas atšąlo? Nebent tau. Man viskas tik stiprėja, tvirtėja meilė tau. Bet neapykanta vėl pradeda formuotis, ir turbūt jau paskutinis kartas, kaip priėmiau tave į savo glėbį. Nors.. Kam meluoti, turbūt šimtąjį ir pirmą kartą taip sakiau, bet pasitaikius silpnumo akimirkai ir vėl lėkiau pas tave.

Ir galvodama apie laimingą pabaigą, norėčiau išlupti tavo širdį. Ne, pajuokavau. Tik šiaip tavęs galėčiau neapkęsti, kaip dabar myliu.

Meeldib! 9