Meilė. Žodis, kuris vis labiau praranda savo esmę ir tampa nuvalkiotu.  Jau darosi bloga klausytis tų „myliu“, suprantant, kad tai tik tuščiažodžiavimas.O kur dar artėjanti prakeikta vasario keturioliktoji –  komercijos, pigių, netikrų, parduotų, sudaužytų, perskeltų pusiau, surūdijusių, permaltų, ir kitokių širdelių bei veidmainiavimo diena. Dovanojamos dovanėlės, nuo vienos ar kitos knygos, arba iš kurio nors sms portalo rašomi lėkšti sveikinimai ir puse lūpų ištariama „myliu“. Myliu, nes turi pinigų, gražiai atrodai, stilingai rengiesi… tik visiškai užmirštama tai kas yra giliau. Velniop visa tai, jei viskas daroma vien iš įpratimo ar kažkokio reikalo ir visame tame nėra nė lašelio šilumos. Atrodo, kad vaidiname spektaklį, kurio pagrindinė mintis pamesta. Panašu, kad ir iš meilės šiandieną lieka tik forma. Kiek šiandieną “love you” skiriasi nuo “wanna fuck you”? Ar nuobodus dulkinimasis tai viskas, kas liko iš jausmo? Jei taip, tai galbūt derėtų atsisakyti to „myliu“, pakeičiant jį į „noriu tave išdulkinti, užversti, išpisti, patvarkyti, padaryti, išbarškinti, padrožti, iškrušti, kad tu man duotum…“ Tuomet bent jau nereikėtų apgaudinėti nei savęs, nei kitų. O gal vis dar mokate mylėti, galbūt esate paskutiniai romantikai, išsaugoję keletą jausmo trupinių? Ar žinote, ką reiškia mylėti, ar kada nors pagalvojote, ką iš tiesų pasakote, tardami „myliu“? Pabandykime į tai šiek tiek pasigilinti. 

„Dviejų širdžių ištikima draugystė

Jokių nepaiso kliūčių kelyje.

Juk meilė – dar ne meilė, jeigu ją

Sutriuškina klasta ir išdavystė“

                                V. Šekspyras

Taigi, ar šie žodžiai jums ką nors sako? Esmė čia yra ta, kad niekas negali išskirti tų, kurie tikrai myli vienas kitą, ir kad dėl mylimo žmogaus galima padaryti bet ką. Derėtų atkreipti dėmesį į paskutines eilutes – mylimam žmogui galima atleisti viską, net išdavystę. Ar taip galite? Savo esme meilė yra auka – didžiausia vieno žmogaus auka kitam. Nuoširdžiai ištardami „myliu“ visą save atiduodame žmogui, kuriam tai sakome, tiek kūnu, tiek siela, tiek mintimis – visa savo esybe. Jeigu ką nors mylime, vadinasi dėl kito žmogaus esame pasiryžę paaukoti savo asmeninius troškimus ir ambicijas, atsisakyti savo tikslų, paminti save, kad padarytume laimingu mylimą asmenį. Ar galite vykdyti visus įsipareigojimus, kuriuos “uždeda” nuoširdžiai ištartas „myliu“? Vis dėlto atiduoti save negana. Taip pat reikia imti, dalintis gyvenimu ir pačia meile.

Taigi, ar galite savo noru kentėti už kitą žmogų, už jo laimę ir nuodėmes, ar galite laisva valia su kitu žmogumi dalintis ne tik džiaugsmu, bet ir jo kančia bei sielvartu? Ar galite tapti kito žmogaus dalimi ir leisti, kad jis taptų dalimi jūsų? Jei mylite – privalote visa tai daryti. Priešingu atveju jūs tik žaidžiate meilę – jūsų vadinamoji meilė tėra tik tušti žodžiai ir surūdijusios geležies girgždėjimas. Tuomet geriau niekada  netarkite „myliu“.  Apskritai, žodžiai meilei nereikalingi. Pažvelkite savo žmogui į akis - vienintelis žvilgsnis pasakys daugiau nei tūkstantis žodžių (jei tik norėsite tai suprasti). Lūpos meluoja dažniau nei akys. Žmonės nebemoka mylėti, todėl bet kuri meilė, dar net neprasidėjusi, jau yra pasmerkta baigti nelaimingai („kol mirtis mus išskirs“).

Meilės nelinkėsiu – pamilstama ir mylima laisva valia, tegul taip ir pasilieka.

    

Meeldib! 4