Ir kas kart išeidamas išsineši dalį manęs. Pavogi mano bučinius, aistrą ir viską kas telpa manyje. Nors tu niekada nematei, kaip mano blakstienos sulimpa nuo tų pasiutusiai sūrių lašelių...bet tu vienintelis žinai kodėl geriu tokią saldžią arbatą. Nes pats išmokei. Išmokei kaskart tau išėjus pasisaldinti gyvenimą. O žinai kas iki šios dienos skaudžiausia? Kad nuėjęs į kitų merginų kvartalą, jom sakai tą patį ką sakydavai man.Ir dabar tavo žodžiai nublanko. Labai.

Ir nepaisant to, dar yra klaidų kurias kartoti malonu. Tik nebe su tavim mažiuk, nebe...

Meeldib! 12