O ką daryti tada, kai tas ką myliu yra kitoje pusėje gatves ir man neišeina nuslėpti jausmų. Galiu lažintis, kad jis suprastų ką jaučiu vos pažvelgęs man į akis, nes jam meluoti nemoku.
Ar būtina širdutei plakti tokiu greičiu? Tikriausiai..juk tai ne drugeliai pilve, tai kur kas daugiau. Ilgesys ir tas žudantis savęs kaltinimas dėl menkos, bet laimę sugriovusios klaidos.
Norėčiau, kad tie drugeliai pakeistų skausmą ir bent vienai nakčiai sugražintų nuostabų jausmą.Tiesiog nemoku susitvarkyti savo gyvenimo be tavęs...nes kai tik pradedu planuoti ateitį
visada į ją būni įtrauktas tu, o tavęs nėra...ir tai skaudina.
Žinai ką? Tuos sapnus kuriuose nėra tavęs aš vadinu košmarais.
Kommentaare veel ei ole.
Lisa kommentaar, ole esimene!