Keista, bet supratau, kad bijau senatvės ..
Kadangi turiu šokių tokių problemų su
sveikata lankiausi poliklinikoje. Užmetu akį į laikrodį : 8:10. Ką gi, žmonės
prieš mane tik du, greit apsisuksiu pamaniau, bet kadangi buvau be talono,
priėjau tik 12:15. Tokia jau ta tvarka gali mirti, visiems nusispjauti,
grafikas yra grafikas. Gerai, kad lietuvių mokytoja liepė perskaityti tokią
knygą "Balta drobulė" Kitaip būčiau užmigusi.
Beskaitant ir laukiant
eilės atėjo močiutė, visą klebanti ir žiauriai dejuojanti. Iš pradžių žmonės
žvelgė į ją šaltai, vis dėlto jie taip pat laukė ilgai. Toji močiutė kone
verkdama dejavo kaip jai blogai, pirmas žvilgsnis ne koks, nes žinant
bobulytes, tai jos imasi bet ko, kad nereiktų laukti. Žmonės abejingais veidas
traukia akis nuo jos.
Prie manęs sėdėjo kita močiutė, kuri iš mandagumo ją
užkalbino, o aš skaitau, man kraupu - nenoriu pasenti . Mano žudantis kosulys
apsvaigino mane ir akis užpildė ašaromis. Gėda. Nemėgstu kai mane stebi. Knygos
tekstas paliko nebeįdomus, vis nenoromis garsas iš močiutės lūpų prievarta
lindo į mano ausis. Toji klebanti močiutė, su labai aukštu spaudimu, kuris
kelia nežmoniškus skausmus krūtinėje ir galvoje, na bent ji taip sakė. Ji
suklupo ant kelių bandydama atsistoti atsisegti paltą. Aš negaliu žiūrėti,
sukaustė baimė, Graudu, labai graudu.
Šalia manęs sėdinti močiutė vienintelė
išdrįso sergančiajai padėti. Ji atsistojo, pakėlė senolę, nurengė ir toliau
kantriai klausėsi jos. Deja baimės apimta vis dėlto klausausi toliau ir
neišgirsti neįmanoma, jin labai garsiai graudžiu balsu aimanavo.
Praeitą naktį
greitąją kvietėsi porą kartų, bet toji tik pamatuodavo spaudimą ir
išvažiuodavo. Kur humaniškumas ? Kalta korupcija ? Pagaliau žmogus
neapsikentęs sako eikit dabar jūs, ta suspaudė rankas lyg melstųsi ir dėkojo,
labai smarkiai dėkojo. Dėkui ,galbūt jūs man išgelbėsit gyvybę. Tie žodžiai
persmelkė mano širdį. Vis apsimetu, kad skaitau, man taip lengviau tegul mano,
kad beširdė, aš vis tiek negaliu nieko padėti.
Daktarė ją laikė pusvalandį, bet mačiau nieko nepadėjo, suteikė tik minimalią
pagalbą, kaip ir kiekvienoje poliklinikoje. Ta močiutė, kuri padėjo nusirengti
nuėjo jai nupirkti išrašytų vaistų. Nuvedė į procedūrinį, lašins kažką..
Grįžus močiutė pasakojo kitai bobulytei, kad į ligoninę gultis nėra vietų. O sergančioji gyvena viena, niekas ja nesirūpina. Tokia jau ta gyvenimo politika. Kai numirsi- visi tik tada susirūpins, kad kažkuo galėjo padėti.
Mano eilė, daugiau jos nebemačiau.
Kažin ar išgyvens šią naktį močiutė. Tokios mintys lindo į galvą, kai grįžau
namo. Kas ten žino, kaltų kaip visada nebus .
Kommentaare veel ei ole.
Lisa kommentaar, ole esimene!