Viskas pasikeitė. Žiemos šaltį pakeitė pavasario šiluma. Pasikeitė ir Erikos gyvenimas. Jos tėtis išsikraustė gyventi kitur, dabar ji gyvena su mama, ir kiekvieną dieną besikeičiančiais jos meilužiais. Ji negali suprasti, kaip jos mama gali taip greitai pamiršti visus tuos metus pragyventus kartu, kaip ji gali pamiršti tą šeimą, nors ir netobulą, bet jos šeimą...

Nors Eriką labiausiai palaiko jos draugai, jai svarbiausias gyvenime yra Andrius. Jis yra tai ko ji labiausiai laukė visą savo gyvenimą.

Andrius tapo svarbiausiu asmeniu jos gyvenime, kiekvieną jos organizmo ląstelę džiugina mintis apie jį. Jos draugai stengėsi vis daugiau laiko praleisti su ja, bet ji juos perprato, jie nenorėjo, kad ji susitikinėtų su Andriumi.

Bet kaip tai įmanoma, jei Andrius yra visas jos gyvenimas. Jis beveik baigia jos paveikslą.

Staiga visas Erikos mintis pertraukė skambutis, skambino Andrius. Jis labai retai jai skambina, net kai susitikti ji neateina, jis jau neskambina, ir jos neieško.

- Klausau.

- Labas, tikiuosi netrukdau?- jo balsas suteikė Erikai šypseną.

- Ne, žinoma, kad ne,- su žymiai pagerėjusia nuotaika atsakė Erika.

-Tad, jei turi laiko gal galėtum ateiti pas mane?

- Gerai, tuojau būsiu.- staiga atsakiusi, ji iššoko iš lovos, ir pradėjo ruoštis jų susitikimui.

Ji pati įsivaizdavo, kad jos kelionė iki ji namų užtruko visą valandą, bet laikrodis parodė, kad ji keliavo viso labo tik penkioliką minučių.

Kai jau stovėjo prie jo buto durų, ji giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, tuomet paspaudė durų skambutį. Andrius labai greitai atidarė duris, tai net išgązdino ją.

- O, štai ir mano mažoji mūza,- ją apkabino ir pabučiavo Andrius. Jis žino kaip jai patinka, kai jis ją vadina jo mažąja mūza.

- Labas, mano menininke, kodėl taip skubiai norėjai susitikti?

- Šiaip, norėjau tave pamatyti,- jis dar kartą ją pabučiavo, ir tik tada paleido iš savo glėbio.

- Tapysi mane?- į butą užeidama paklausė Erika.

- Ne,- šis atsakymas kiek sutrikdė Eriką,- norėjau pabūti su tavimi.

Jis paėmė jos ranką, nusivedė į svetainė, ir ji pamatė ant stalo stovintį butelį šampano, dvi taures, braškių, ir vynuogių.

- Tu, visada pasiruošęs mane nustebinti.

- O, tu, žinai kaip man patinka matyti tavo šypseną,- pasakė Andrius ir nuėjo atidaryti šampaną.

Kaip ir kiekvienas jų susitikimas pasibaigia, taip pasibaigė ir šis, jie abu gulėjo jo lovoje, ir paskendę mintyse tylėjo. Bet tylą sudrumstė Andrius:

- Myliu tave, mano mažoji mūza.

- Aš tave taip pat myliu,- pabučiavusį jį pasakė Erika.

Šiuo metu jai neberūpėjo jos sugriuvusi šeima, jos mylimi draugai, jai rūpėjo tik Andrius...

Cheryl Cole- Parachute.mp3

Meeldib! 6