Rytinė saulė į vyzdžius ir snieguoti atspindžiai sudrėkina blakstienas. Lūpų kampučiai lyg ištįsta, atverdami arbata užlietus dantis ir pamatę vaizdus už blizgančio lango stiklo. Sujuda skruzdėlytės viduje sielos, o šioji, aplipusi sausainių trupiniais, pučia sau į ūsą. Išpurentomis pirštų pagalvėlėmis pamasažuoju sąžinę, o sielą nubudinu tik paguldydama į sniego apklotus. Atsivėsinti. Šalčio išsiilgusi karalaitė! Akyse tik apšalusių samanų, suvarveklėjusių medžių šakų ir ant jų užsalusių paukščių vaizdas. Pražiotais snapais ir išleidę melodijas dainingas, bet ir tos.. ore sustingo. Viena nata ir dar viena pusinė. Kad prisimintum visą melodiją, tenka gerai pasiknaisioti visuose atminties užkabariuose. Pavyksta. Jos rastos. Ant laidų, po baltųjų varnų kojomis. Nusišypsau ir pajudu toliau. Su mintim greitai grįžti. Apsilankyti.

Patinka grožėtis užšalusiu dūmų kvapu, lauke garuojančios arbatos skoniu, kumštinių pirštinių sušildytų rankų švelnumu. Ir, žinoma, pingvinų šokiu ant suledėjusio vandens. Patinka atsimerkti ir šokti į taktą su kepurių bumbulais ir padėti vėjui kedenti šalikų „kutosus“.

Seilių dėžutę uždarom ir rakinam spynomis cukrinėmis nuo, virš miesto lyg rūko, pasklidusio kavos aromato, kutenančio rausvąsias nosytes. Visai taip pat kaip ir cinamoninėse krautuvėse, kai ryškiaspalviam dangaus žemėlapy ieškai portretų, ištapytu cinamonu.

O vafliai buvo skanūs! Ir jų dar liko. Piene mirkytų patieksiu dėdėms iš šalčio šalies.

O ir aš. Jau noriu ten. Pajusti slydį ir kalno statumą.

O naivumo dar irgi neištirpdžiau. Tegu šąla.

Pasiilgau laumžirgių. O gal jų būna ir žieminių? A?

Meeldib!