-Pažvelk. – Močiutė ištiesė man mažą nuotraukytę, kurioje pamačiau dvi mergaites. – Po tavo gimimo, praėjus vos valandai, Irenai gimė dar viena mergytė.. Matai, ši tamsiais plaukučiais tai tu, o toji rudaakė blondinė yra..

-Yra? – susidomėjau. Keita, bet man paliko labai įdomu. Visus tuos keturioliką metų žinojau, kad esu vienintelė šeimoje. O dabar, kai iki mano gimtadienio beliko vos mėnesis, sužinojau, kad turiu sesę.

-Liepa. – ištarus šiuos žodžius močiutė labai šiltai nusišypsojo.

Man širdelėje kažkas labai smarkiai pradėjo spardytis. Aš Liepą žinoma labai myliu, bet nenoriu, kad močiutė ją mylėtų labiau už mane. Noriu tik aš viena tūrėti juos. Kiekvieną rytą gerti arbatą kartu, ir vakarais mėgautis mačiutės sausainiais. Kai susipykstu su drauge, kad senelis priimtu mane į savo glėbį ir ilgai ilgai laikytų, ramindamas žodžiais, „taip mažute, viskas bus gerai.“. Pripažystu, aš esu didelė savanaudė, kuri labai myli savo senelius. Taip jau yra, kai įsikimbame į žmones, matome tik juos, ir su niekuo nenorime jais dalintis, paliekame visą pasaulį toliau judėti savo bėgimo taku, o patys stovėdami vietoje, kažkur toli už stadiono ribų, tol kol tampame neįdomūs patys sau..

Nusišypsojau, ir lėtai pradėjau slikti iš kambario.

Nuo virtuvės stalo pasiglemžiau paskutiniąją Dong‘ano vištieną.

Taigi, šiek tiek apie Kiniją. Kinija yra civilizacija ir kultūrinis regionas Rytų Azijoje. Nesu ten buvus, bet labai norėčiau nuvykti. Mano seneliai kažkada sakė, kad jei ir toliau būsiu gera mergaitė, tai nuveš kada nors ir mane ten. Vieną vakarą, močiutė man pradėjo pasakoti apie savo šeimą. Dar ir dabar pamenu, sėdėjome su močiute patogiuose krėsluose, prie šalia plėvenančios ugnies. Mano senelė, yra mano gimdytojos mama. Kadaise jos kartu su seneliu gyveno labai sename miestelyje – Sijanas. Jį galima pavadinti gyva istorijos knyga, įamžinusią kinų tautos vargus likimo vingius. Vėliau močiutė pradėjo pasakoti jos aplankytas vietas, rodydavo nuotraukas, o aš įdėmiai klausydavau. Mano seneliai buvo aplankę daugybe įspūdingų vietų, kaip Kinijos „Dangaus šventyklą“, Guangdžou miestą.

Močiutė mane vadina mažu stebuklu nukritusiu tiesiai iš giedro dangaus. Ji taip visiem mane giria ir labai lepina. Man gera prisiminti, kaip mane mažą mažytę supažindindavo su įvairiais apčiuopiamais ir neapčiuopiamais daiktais. Man dar būnant metukų, ji nusivesdavo vasarą ant pievutės, paguldydavo ir pati atrodo žvilgsniu paskęsdavo debesyse. Žodžiuose „Čia, mažute, yra dangus. Ten gyvena Dievulis.“ Aš rasdavau tokią didelę prasmę, kad močiutei atrodydavo, kad esu daug protingesnė nei ji pati.

Susmigau ant lovos, gal ir gerai, kad turiu sesutę. Ir užmigau.

-Kelkis Mante, kiek galiu laukt!

Vien išgirdus žodžius nejučiomis pajutau smūgi iš pagalvės.

-Tu velnias, ne draugė! – sušukau ir šokau iš lovos.

Liepa stovėjo šalia lovos rankose įsikabinus dar vieną pagalvę.

-Dar kartas, ir išskrisi pro langą! – pradėjau juoktis, o tada mečiau gązdinantį žvilksnį.

-Va čia tai taaaip... „Laimingos dienos“. – Liepa įsižeidusi sumurmėjo ir nuėjo prie lango.

Jos žvilgsnis smigo tiesiai į netoliese esančių kaimynų namą. Ji stebėjo jį, tarsi laukdama jog kas išeis iš jo ir tiesiog jai pamojuos.

-Kodėl tu man nesakei, kad mes sesės?

Liepa nusuko žvilgsnį, ir atsisėdo šalia manęs.

Nuotrauka paimta iš :

http://teamomen.blogas.lt/files/2010/07/not_talk_good_bye_by_lonelypierot.jpg